Vokietija stumia griežtesnį prieglobsčio įstatymą

Federalinė vyriausybė siūlo išplėsti įgaliojimus dėl prieglobsčio taisyklių

Vokietijos federalinis kabinetas patvirtino įstatymo projektą, kuris iš esmės pakeistų prieglobsčio prašymų nagrinėjimo tvarką šalyje. Vidaus reikalų ministro Alexanderio Dobrindto inicijuotu pasiūlymu siekiama suteikti federalinei vyriausybei įgaliojimus vienašališkai priskirti tam tikras šalis „saugioms kilmės šalims“ – nereikalaujant Bundesrato, federalinėms žemėms atstovaujančios įstatymų leidžiamosios valdžios, sutikimo.

Šis pokytis yra platesnės strategijos, kuria siekiama supaprastinti prieglobsčio procedūras ir sudaryti sąlygas greitesniems deportacijoms, dalis. Ši priemonė konkrečiai skirta tokioms šalims kaip Alžyras, Indija, Marokas ir Tunisas, siekiant perkvalifikuoti asmenis. Siūlomu įstatymu taip pat atšaukiamas privalomas teisinis atstovavimas deportacijos ir sulaikymo bylose – teisė, kurią pernai įvedė ankstesnė vyriausybė.

Įvairių kampelių kritikai, įskaitant teisines asociacijas ir politinę opoziciją, kelia nerimą. Teisės ekspertai teigia, kad konstitucinių patikrinimų apėjimas ir pasikliovimas vien ES teise gali apsunkinti teisminius procesus, o ne juos pagreitinti. Pabėgėlių gynimo grupės, tokios kaip „Pro Asyl“, šį žingsnį pavadino teisiškai abejotinu ir iš esmės nedemokratiniu, įspėdamos, kad jis gali atimti pažeidžiamų asmenų teisę į apsaugą.

Konstitucinių principų tikrinimas

Pagal Vokietijos konstituciją, šiuo metu Bundesratas turi dalyvauti nustatant, kurios šalys laikomos saugiomis prieglobsčio sprendimams. Vyriausybė dabar cituoja ES direktyvą, leidžiančią valstybėms narėms apibrėžti tokias klasifikacijas paprastais potvarkiais. Jei įstatymas būtų priimtas, jis faktiškai nustumtų federalines žemes į šalį vienoje jautriausių migracijos politikos sričių.

Žaliųjų partijos įstatymų leidėjai sureagavo aštriai. Filiz Polat, žinoma migracijos politikos aktyvistė, apkaltino vyriausybę pagrindinių demokratinių vertybių kenkimu. Pasak jos, šalių priskyrimas „saugioms“ šalims yra ne administracinė procedūra, o rimtas teisinis sprendimas, tiesiogiai veikiantis žmonių galimybes gauti prieglobstį, ir negali būti sprendžiamas vienašališkai.

SPD, viena iš valdančiosios koalicijos partijų, gynė reformą, teigdama, kad ji būtina norint įveikti teisėkūros aklavietę Bundesrate. SPD parlamentinis sekretorius Dirkas Wiese teigė, kad pasiūlymas yra atsakas į pakartotinį opozicinių partijų, ypač žaliųjų, pasipriešinimą.

Dėl deportacijos grasinimų daugėja bažnytinio prieglobsčio prašymų

Lygiagrečiai su federaline iniciatyva, vis daugiau prieglobsčio prašytojų Vokietijoje ieško prieglobsčio bažnyčiose. Ši praktika, vadinama „bažnytiniu prieglobsčiu“, suteikia laikiną apsaugą nuo deportacijos. Dauguma šių atvejų susiję su „Dublino bylomis“ – asmenimis, kurie jau pateikė prašymus dėl prieglobsčio kitoje ES šalyje ir todėl gali būti perduoti pagal ES teisę.

Išaugęs bažnytinių prieglobsčio prašymų skaičius rodo, kad daugelis prieglobsčio prašytojų baiminasi pasekmių, jei būtų išsiųsti į šalis, per kurias keliavo arba iš kurių atvyko, o pagal naująjį pasiūlymą šios šalys dabar gali būti laikomos „saugiomis“. Bažnyčios, nors ir neturi oficialių teisinių įgaliojimų blokuoti deportacijas, tarnauja kaip kraštutinė prieglauda, ​​dažnai sukeldamos sudėtingas teisines ir etines diskusijas.

Didėjantis susiskaldymas migracijos politikos diskusijose

Už Vokietijos ribų migracijos diskusijos visoje Europoje vyksta agresyvesniu keliu. Albanų filosofė ir politologė Lea Ypi griežtai kritikavo savo gimtosios šalies bendradarbiavimą su Italija statant migrantų sulaikymo centrus. Jos nuomone, šie centrai yra kalėjimai žmonėms, kurie nepadarė jokio nusikaltimo, išskyrus pabėgimą nuo konflikto ar ekonominio žlugimo.

Ypi šią iniciatyvą pavadino politinio oportunizmo ir neokolonialistinių ambicijų produktu, kuriuo siekiama pristatyti Albaniją kaip „išsivysčiusią“ ES kandidatę, pasirengusią priimti migrantus. Ji pabrėžė, kad tokios priemonės maskuoja gilesnes problemas, tokias kaip masinė albanų jaunimo emigracija ir valstybės nesugebėjimas pasiūlyti realių ekonominių perspektyvų.

Ji taip pat perspėjo, kad didėjantis pasikliovimas sulaikymais ir deportacijomis migracijos valdymui atspindi platesnę politinę nesėkmę. Pasak Ypi, deportacija tapo įrankiu drausminti gyventojus ir iš naujo apibrėžti pilietybę kaip privilegiją, o ne teisę. Ji kritikavo vyriausybes, įskaitant progresyvias, už tai, kad jos perėmė kraštutinių dešiniųjų retoriką, tikėdamiesi susigrąžinti visuomenės sutarimą griežta imigracijos politika – taktiką, kurią ji apibūdino kaip iš esmės ydingą.

Pavojinga politinė iliuzija

Ypi teigia, kad visuomenės sanglaudos atkūrimo idėja griežtesne imigracijos kontrole yra pavojinga iliuzija. Jos nuomone, ši strategija tik sustiprina dešiniųjų partijų, kurios ilgą laiką dominavo diskusijose apie tapatybę, sienas ir priklausomybę, įtaką. Tikrasis konfliktas, jos manymu, kyla ne tarp migrantų ir piliečių, o tarp tų, kurie turi ekonominę galią, ir tų, kurie nuo jos atskirti.

Ji kritikuoja ir Europos centro kairiųjų partijas, įskaitant ministro pirmininko Starmerio vadovaujamą JK Leiboristų partiją, kurią ji kaltina konservatyvios politikos mėgdžiojimu, o ne prasmingų alternatyvų siūlymu. Ji šią tendenciją laiko pokario idealų – tarptautinio bendradarbiavimo, socialinio teisingumo ir įtraukios pilietybės – išdavyste.

Ypi ragina grįžti prie klasinio solidarumo kaip politinio pagrindo, galinčio suvienyti tiek migrantus, tiek vietinius darbuotojus bendroje kovoje su sistemine nelygybe. Ji perspėja, kad nesugebėjimas spręsti ekonominių atskirties priežasčių tik kursto tapatybe grįstos politikos iškilimą, o tai galiausiai silpnina demokratiją.

Politinis pagreitis ir teisinės apsaugos priemonės

Dabartinė Vokietijos vyriausybės strategija siekia atgauti migracijos politikos kontrolę, spartindama deportacijas ir apribodama teisinę apsaugą. Tačiau šis žingsnis susiduria su rimtu pasipriešinimu tiek iš pilietinės visuomenės, tiek iš valdančiosios koalicijos dalių. Tai taip pat paliečia platesnius debatus apie valstybės vaidmenį, vykdomosios valdžios ribas ir šalių, kurios gauna naudos iš pasaulinių ekonominių sistemų, dažnai prisidedančių prie būtent tos migracijos, kurią jos dabar siekia suvaldyti, atsakomybę.

Ginčo centre – esminis klausimas: ar migracijos kontrolės veiksmingumas turėtų būti vertinamas teisinės priežiūros ir žmogaus teisių garantijų sąskaita? Daugeliui stebėtojų dabartinis požiūris rodo nutolimą nuo įtraukaus valdymo ir posūkį prie modelio, kuris atskirtį vertina kaip politinės stiprybės ženklą.

Įstatymų projektui judant Bundestage ir Bundesrate, Vokietija vėl atsiduria teisinio sąžiningumo, politinio tikslingumo ir tarptautinės atsakomybės kryžkelėje.